Atrodo, kad gyvenimas vieną dieną gali sugriūti. Praradus artimųjų palaikymą ir likus vienai su mažu vaiku, atrodė, kad nebėra kur kreiptis. Gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos – be pastovios vietos apsistoti, be stabilumo ir ramybės, kurios taip reikėjo augančiam vaikui.
Apie Motinos Teresės šeimų namus sužinojau iš socialinių darbuotojų. Iš pradžių dvejojau – ar tikrai man čia vieta? Ar mane supras? Bet jau pirmą dieną pajutau, kad esu ne viena. Socialiniai darbuotojai padėjo ne tik rasti stogą virš galvos, bet ir suteikė moralinį palaikymą, padėjo tvarkytis dokumentus, ieškoti galimybių darbui ir vaiko priežiūrai.
Ši vieta tapo daugiau nei laikina pastoge – tai buvo galimybė sustiprėti, atsigauti ir vėl tikėti savimi. Dabar jaučiuosi tvirčiau, pradedu galvoti apie ateitį su optimizmu. Norėčiau čia pasilikti dar šiek tiek ilgiau, kol viskas galutinai susidėlios – kol vaikas pradės lankyti darželį, o aš susirasčiau darbą ir galėčiau užtikrinti mums geresnį gyvenimą.
Čia atradau ne tik saugumą, bet ir viltį.
*Kalba netaisyta