Ilgą laiką gyvenau baimėje. Mano namai nebuvo saugūs – smurtas, alkoholis ir nuolatinė įtampa tapo kasdienybe. Bandžiau kentėti, tikėdamasi, kad viskas pasikeis, bet vieną dieną supratau – nebegaliu taip gyventi. Tai buvo ne tik mano gyvenimas, bet ir mano vaiko ateitis.
Kai pagaliau išdrįsau ieškoti pagalbos, socialiniai darbuotojai patarė kreiptis į Motinos Teresės šeimų namus. Prisimenu tą dieną, kai pirmą kartą peržengiau šios įstaigos slenkstį – rankos drebėjo, širdis daužėsi, o galvoje sukosi daugybė klausimų. Ar mane priims? Ar būsiu suprasta? Ar sugebėsiu pradėti iš naujo?
Jau pirmąją dieną pajutau šilumą ir rūpestį. Čia sutikau žmones, kurie nuoširdžiai norėjo padėti. Jie ne tik suteikė saugią vietą gyventi, bet ir padėjo susitvarkyti dokumentus, kreiptis dėl teisinės pagalbos, surasti emocinę paramą. Su jų pagalba išmokau vėl tikėti savimi, po truputį pradėjau kurti ateities planus.
Ši vieta tapo mano ir mano vaiko išsigelbėjimu. Jei ne Motinos Teresės šeimų namai, nežinau, kur dabar būčiau. Čia gavau ne tik pastogę, bet ir viltį, kad gyvenimas gali būti kitoks – be baimės, be smurto, be ašarų. Dabar svajoju apie dieną, kai galėsiu savarankiškai gyventi, turėti darbą, o mano vaikas – saugią ir laimingą vaikystę.
Iš visos širdies dėkoju visiems čia dirbantiems žmonėms. Jūs ne tik suteikiate pastogę – jūs dovanojate naują gyvenimą.
*Kalba netaisyta